„Mokinio tėtis“

„Kiek ankstokai grįžusi po darbo, su pledu gulėjau priešais televizorių, bėgiojau per kanalus ir ieškojau kažko įdomaus. Kadangi darbas šiandien baigėsi anksčiau, grįžusi baisiai nuobodžiavau, nes mano mėgiamų laidų dar reikėjo laukti bent porą valandų. Rytietiškos muilo operos manęs tikrai nejaudino, o vaikiški filmukai nebevirpino mano širdies, kaip „Labanakt vaikučiams“ prieš jau daugiau nei 20 metų. Buvau nepaprastai neenerginga, ėmė miegas. Nors ir buvo trečiadienis, bet atrodė, kad savaitė eina visą amžinybę. Penktadienis neatrodė realus. Jo ir savaitgalio laisvądienių egzistavimą man įrodė tik kalendorius išmaniajame. Namuose tik stūmiau tuščią laiką, o jis, lyg tyčia, slinko lėtai. Tada sulaukiau skambučio iš mokyklos. Atsiliepiau, kalbėjo direktorė. Paklaususi ar nesergu, nes iš balso atrodau nuvargusi, ji pasakė, kad skelbiama epidemija ir į darbą ateinančias 10 dienų eiti nereikės. Atsidusau iš laimės ir per akimirksnį iš paliegusios tinginės virtau į džiaugsmingą ir energingą moterį. Padėkojau visiems dievams, kuriuos tik sugebėjau išvardinti ir ta, netikėtų atostogų proga atsidariau butelį putojančio vyno. Aišku, džiaugtis dėl karantino, kad vaikai ir suaugę serga – menkas malonumas... Turbūt... Man buvo gera ir net nesukau galvos ar džiaugsmas mane apėmė moraliai teisingomis aplinkybėmis ar ne. Velniop visa tai. Atostogų neturėjau jau beveik visus metus, nes vasarą mokytojavau papildomai, o išsiskyrimas su vaikinu pareikalavo daug jėgų ir laiko, todėl atostogoms nebuvo progos. Nors flirto ir romantikos man net ir po išsiskyrimo netrūko, buvo ir kaimynas, ir malonus vyras iš prekybos centro, bet ilgesingai prisimindavau kaip mano buvęs mokėdavo mane išdulkinti. Sekso trūkumas ėmė mane slėgti, bet buvau per daug išsigandusi vėl nerti į santykius ir ieškoti kažko artimo. Norėjosi laukinių nuotykių su karštu vyru. Ne santykių, ne meilės ar vestuvių, o tiesiog gero pasivoliojimo. Žodžiu, buvau gal kiek nelaiminga, bet, kaip pasirodo, fortūna man ėmė ir „čiutčiut“ nusišypsojo.

Kol apimta džiaugsmo dėl laisvadienių klausiausi muzikos ir gurkšnojau „šampaną“ (nors šampanu to pigaus sekmadieniams su kompanija išgerti skirto birzgalo ir negalima vadinti) - susirašinėjau su draugėmis. Tai buvo tokia atgaiva, palaima ir džiaugsmas viename. Man visada būdavo sunku bendrauti dienomis. Gyvenau viena, pabendrauti su kažkuo pavykdavo tik vakarais. Trūko ne tik vyriškos kompanijos ir sekso, bet ir apskritai viso bendravimo. Tos emocijos mane taip užvaldė, kad, rodos, visą laiką kol susirašinėjau - šypsojaus. Taip, visą laiką. Nė sekundei palaiminga veido išraiška nebuvo pakeista susiraukimu, neutralumu ar kažkuo kitu. Tik šypsena ir nieko daugiau.

Aišku, burbuliukai ir laipsniai mane jau stiprokai veikė, tad pasileidau muziką ir susisupusi į chalatą gulėjau, klausiau muzikos ir ritmingai judinau ant svetainės staliuko sukeltas kojas. Nebuvau girta ar visiškai nusitašiusi, bet mėgavausi aplinka ir niekas manęs neliūdino. Poveikis buvo, bet blaiviam mąstymui tai nesutrukdė.

Po kelių minučių pakėliau akis į TV, kuris mane lepino ritmingomis estrados, pop, repo ir visokiomis kitomis melodijomis. Visą ekraną okupavęs buvo vienas iš tų muzikinių TV kanalų, kur ekrano šonuose nuolat šmėžuodavo vienišių ir bendrauti norinčių žmonių skelbimai. Man tai visad atrodė kaip netinkamas būdas užmegzti pažintį, galvojau, kad taip daro tik seniai ir iškrypėliai. Seniau skaičiau ir juokiausi iš tų skelbimų, bet juokas juokais... Vos per keletą minučių dėmesys nuo muzikos beveik visiškai persimetė prie apačioje ir šone bėgančių skelbimų. Nuoširdžiai į tai įsitraukiau ir ėmiau ieškoti padoraus vyro aprašymo, su kuriuo galėčiau pabendrauti, mat vyriškos kompanijos man gerokai trūko, kaip jau žinote... Skaičiau skelbimus, labai laukiau „tinkamo“, bet kone visus dėl vienos ar kitos priežasties atmesdavau: „Beraštis“, „Per senas“, „Per jaunas“, „Per toli“...

Ėmiau šiek tiek nerimauti, kad veltui švaistau laiką, bet žinot, moteriškas azartas. Tada, kaip tik tuo metu kai jau ruošiausi perjungti kanalą, ekrano apačioje atsirado skelbimas. Tekstas buvo toks, kad tvarkingas 34 metų amžiaus vyras ieško pažinties su moterimi iš Vilniaus. Tvarkingas? Tikiuosi. 34? Pats tas. Vilnius? Oooo taip, mažuli.

Susidomėjau ir nusprendžiau jam parašyti. Drąsos prieš rašant žinutę buvo gerokai daugiau nei tada, kai pradėjau maigyti klavišus. Gal penkias minutes vis tryniau ir redagavau savo pasisveikinimo žinutę, kol galų gale paėmiau ir išsiunčiau. Užsimerkiau ir jaučiau, kad širdis mušasi. Po velnių, kaip viena iš mano mokinių po pamokos bandančių užkalbinti patinkantį vaikiną. Aš juk jau suaugusi, neturėčiau nervintis, bet... Ant sekcijos kambario šone stovintis laikrodis negailestingai mušė kiekvieną sekundę. Su maždaug kas trečia sekunde vis smarkesnį dūrį jaučiau kūno viduje. Neatrašys, galvojau... Parašiau nesąmonę, mąsčiau. Turbūt per pusantros minutės praradau viltį gauti atsakymą ir grįžau į tą patį kanalą ieškoti naujo vyro.

Laimei ieškoti ilgai neteko, nes poros minučių suvibravo mano „obuoliukas“, gavau atsakymą. Konkrečių žodžių nepamenu, bet tikrai nusišypsojau. Atrašiau jam, jis man. Susirašinėjimas vyko gana sklandžiai, greit radome bendrą kalbą. Porą kartų net balsu nusijuokiau iš jo juokų. Saulius (toks buvo jo vardas) pasižymėjo geru sąmoju, tą supratau iškart, žinojau, kad galima bus bendrauti ir toliau. Kaip sakydavome su draugėmis „Nenupjoviau grybo“. Dar buvo tik pradėję temti, o mes gerokai susibendravome. Per dvi valandas man dingo visi aplinkui esantys žmonės ir liko tik jis. Staiga jis man pasiūlė susitikti. Kiek sumišau, bet supratau, kad ilgas neatrašymas gali jį pastūmėti bendrauti su kita, todėl nenorėdama užleisti pažinties – sutikau. Šiaip niekada gyvenime nebuvau ėjusi į aklą pasimatymą, juolab su kažkuo iš SMS pažinčių. Greitai atsiprausiau, pasidažiau ir apsirengusi ėmiau laukti 20.00 val., kada Saulius pažadėjo mane pasiimti.

Jis atvyko ir žinutę parašė lygiai aštuntą vakaro, buvo punktualus, kaip šveicariškas laikrodis. Kol kas jis mano skalėje buvo tikras dešimtukas, tačiau labai nervinausi nežinodama jo išvaizdos bei ar realiame gyvenime jis nebus iškrypėlis. Esu skaičiusi tų baisių istorijų kas būna merginoms, kai jos išeina į aklą pasimatymą. XXI-ame amžiuje reikia saugotis, bet ačiū Dievui, greit nurimau. Kadangi rašiau žinutę kaip atrodysiu, jis mane pamatė išeinančią iš laiptinės ir pribėgo pasisveikinti, pabučiavo į ranką. Nužvelgiau jį ir kiek nustėrau. Aš šį Saulių pažinau... Tai buvo vieno iš mano penktokų tėtis. Kiek žinau jis buvo vedęs, todėl greitai pasižiūrėjau į jo ranką. Žiedo ten nebuvo. Kiek susijaudinau, kad kišu ranką į širšių lizdą, bet pagalvojau, kad ne mano reikalas kas vyksta jo asmeniniame gyvenime, aš tenoriu gerai praleisti laiką, todėl pašalines mintis greitai nuvijau šalin. Grįžkime į tą momentą. Nors pats bučinys į ranką pasirodė kiek nuvalkiota maniera, bet pasijaučiau daug geriau, atsipalaidavau, kadangi emocija buvo tokia, jog šįvakar būsiu tikro džentelmeno kompanijoje. Ėmiau dar labiau džiaugtis kai jis atidarė dureles ir įsodino mane į mašiną.

Iškart pasakau. Esu visiškai lengvai paveikiama skanaus vyriško odekolono arba kvepalų kvapo. Jeigu vyras nori mane suvilioti, tegu pasikvepina. Gerą dieną daugiau jam nieko nereikės, tik skaniai kvepėti. O Saulius skaniai kvepėjo ir dar ta jo mašina. Viduje buvo švelnus, gal kiek citrininis, gal kiek vyriškų medienos kvepalų aromatas. Norėjau gero laiko, man to reikėjo, bet labai bijojau, kad mano lūkesčiai nesubliukštų veidu į žemę.

Mintyse vyliausi, kad kuo greičiau pamiršiu tai, kad ji yra vieno iš mano mokinių tėtis. Deja, bet tai vilčiai išsipildyti nebuvo lemta. „Ar aš tavęs iš kažkur nežinau?“ nieko nelaukęs, vos įsėdęs į mašiną, paklausė jis. Pasakiau, kad pažįstu, jis irgi kiek nustebo, bet nepasimetė, pasijuokėme. Pokalbis išsivystė taip, kad dar artimiau susipažinome ir tik praplėtėme dialogų galimybes. Sėdėdami mašinoje, mano daugiabučio kieme, padiskutavome apie tai, kur galime nuvykti bei leidomės į barą. Per tas porą bendravimo ir laukimo valandų visas putojančio vyno svaigulys mane jau buvo apleidęs, bet norėjau kiek išgerti.

Bare atmosfera buvo labai linksma. Grojo maloni muzika, gėrimai ir užkandžiai buvo skanūs, o mano kompanionas man ėmė labai patikti. Kai vakaras truputėlį įsibėgėjo, o tam daug laiko nereikėjo, nes, kaip miniu nebe pirmą kartą, viskas ėjosi kaip per sviestą, lengvai pasišokome. Jis uždėjo man rankas ant liemens, vėl pasijaučiau kaip mokyklinukė per diskoteką ar išleistuves. Man patiko. Štai dar po kelių minučių šokio, mūsų rankos jau visiškai laisvai pažindinosi su vienas kito kūnais. Prasukime dar keletą akimirkų į priekį ir pasinaudojęs pretekstu „išeiti parūkyti“, jis ėmė mane bučiuoti baro terasoje.

Žvelgiant atgal galima būtų pamanyti, kad viskas vyko per greit, bla blabla... Tačiau tuo metu man viskas jautėsi labai natūraliai ir aš to laukiau bei norėjau tiek pat, kiek mano šio vakaro kavalierius. Vyrai nori greit užkariauti moterį, o ši moteris tikrai nesiruošė kelti didelių problemų ją užkariaujant. Bučiavomės vis daugiau ir pertraukos tarp bučinių būdavo tik atsigaivinimui šaltu gėrimu ar šokiui. Giliai širdyje matyt nujaučiau, kaip viskas šįvakar baigsis, bet galvos nesukau. Man patiko apsikabinti jo plačius ir tvirtus pečius, girdėti jo sąmojį bei jausti jo rankas ant mano klubų, šlaunų, sėdmenų. Buvau išsiilgusi aistros ir man patiko tai, kad nereikėjo to prašyti, jis viską pasiėmė pats, kaip tikrų tikriausias vyras.

Vakaro eigoje bučiniai ir glamonės darėsi vis karštesni, tad artėjome prie to, apie ką pati ėmiau vis daugiau galvoti. Jis pasiūlė nuvykti pas jį, bet aš atšoviau, kad viešbutis, arba nieko. Manau jam nebūtų reikėję manęs ilgai įtikinėti ir tam, kad būčiau sutikusi ir vykusi pas jį, tačiau norėjau parodyti, kad turiu stuburą. Jeigu jis palepins mane tokiu vakaru, visai maloniai pasijusiu, galvojau.

Man pavyko ir jis greitai, per programėlę surado tinkamą viešbutį miesto centre. Jis buvo netoliese, todėl ėjome pėsti. Žvaigždėtas dangus ir kiek pavasariškas oras mano veide paliko šypseną, o tikrų tikriausias SMS pažinčių džentelmenas (kad ir kiek neįtikimai man tai būtų skambėję dar dienos pradžioje) – mane, jau smarkiai sudrėkusią ir ištroškusią vyriško artumo vedė senamiesčio takeliais. Skaičiavau žvaigždes, galvojau apie seksą ir norėjau pamatyti kaip jis atrodo nuogas. Jis, turbūt, darė tą patį. Viešbutyje įsiregistravome ir į apartamentus iš lifto įvirtome nepaprastai aistringai.

Glamonėjomės ant lovos. Viena jo ranka lėtai slydo mano šlaunimi, o kita buvo po palaidine. Stengiausi neatsilikti ir glosčiau jo pečius, o kita ranka jaučiau, koks jis kietas „tenais“. Norėjau to čia ir dabar. Ėmiau jį ranka tenkinti per kelnes ir atsisegiau kelnių diržą. Saulius nebuvo pėsčias, tad neatsiliko. Sulig kiekvienu mano judesiu jis atsakydavo savuoju. Į pečių glamones ir bučinius jis atsakė švelniu šlaunų masažu, į švelnų penio glostymą – lengvais ir erzinančiais pirštukų judesiais braukdamas per mano tarpelį. Tuo momentu man nesinorėjo nei daugiau romantikos, nei glamonių, norėjau tik laukinio sekso ir, kad mane kuo greičiau išdulkintų. Džiaugsmas tame, kad jis mano mintis, rodos perskaitydavo tą pačią akimirką, kai man jos ateidavo į galvą. Nespėjau net pilnai nusirengti ir jo kietas, storas penis jau rėmėsi į mano šlaunį. Velnias, jis toks kietas ir tikrai didelis – pagalvojau mintyse. Susijaudinau dar labiau, nes jaučiau, kad seksas bus labai aistringas, taip, kaip man patinka.

Praėjus kelioms akimirkoms mūsų prakaituoti kūnai jau trynėsi vienas į kitą be jokių drabužių ar kitų barjerų. Jis puikiai išnaudojo kiekvieną savo centimetrą ir nors buvo su prezervatyvu, malonumui netrukdė niekas. Vis greitėdamas jis mane tvarkė būdamas ant viršaus, o kas man patiko labiausiai, kad galėjau liesti, draskyti jo, nuo sekso sudrėkusį, plačiapetį vyrišką kūną. Pakėlęs mane nuo minkštos lovos, jis už rankos nuvedė mane ant minkšto fotelio, pastatė ten ant keturių ir įėjo šuniuko poza. Pradėjęs švelniai jis greitai tapo grubesnis, porą syk, vis stipriau pliaukšteldavo per sėdmenis, o kiekvieną pliaukštelėjimą palydėdavo vis garsesnė mano aimana. Tikiu, kad, jei buvo kaimynų už sienos, jie galėjo pasimėgauti garsu. Saulius buvo grubus, o aš priartėjau prie orgazmo. Dar truputis „veiksmo“, gilių stiprių ir greitų galingų įsiskverbimų ir aš baigiau. Tai pasikartojo ir dar kartą. Pasikėlęs mane ant stalo jis saldžiai mane bučiavo, rankomis glamonėjo mano krūtis, o peniu siekė pačias jautriausias mano vieteles. „Smarkiau!“ „Dar!” – šaukiau, aimanavau ir maldavau, kad jis nesustotų. Mano raginimai, matyt, turėjo gerą įtaką ir jis pats priartėjo prie orgazmo. Niekad nepamiršiu to, kaip jis baigė. Didingas penis išsiliejo galingai ant mano krūtinės ir tai buvo taip gera. Abu nusijuokėme, atsigulėme ir tyliai dūsavome, bandydami atgauti kvapą.

Po to jis užleido mane į dušą ir kai abu apsiprausėme, išsiregistravome iš viešbučio. Buvo maždaug ketvirta valanda ryto ir persimesdami keletu juokų, jo mašinoje važiavome link mano namų. Paleidęs mane namo, Saulius pasakė „Iki pasimatymo“, bet aš žinojau, kad mes tikriausiai nebesusirašysime. Tą kartą prisimenu iki dabar. Tai buvo būtent tai, ko man reikėjo. Kvapas, vaizdas, skonis, net viešbučio kambario interjeras ar antklodės raštų detalės – viskas išliko mano atmintyje ryškiai, kaip vaizdas kompiuterio ekrane ar televizoriuje. Tokio gero ir gaivališko sekso neturėjau iki tol ir niekad po to. Saulių mačiau tik kartą, po dviejų mėnesių vykusiame tėvų susirinkime. Jis buvo kartu su  savo žmona, kuri nieko turbūt neįtarė. Vis vogčiomis į jį pasižiūrėdavau, bet jo nebegeidžiau, jis man jau suteikė viską, ko norėjau. Laikas buvo pereiti prie kitų iššūkių. Iki šios dienos galvoju, kad, jei ne SMS pažintys, būčiau neturėjusi geriausio sekso savo gyvenime.

„Ji ypatinga“

Savaitgalį pradėjau įprasta savo rutina. Ryte nubėgau keturis kilometrus ir nuploviau kieme stovinčią bei jau apdulkėti spėjusią mašiną. Nuolat sau kartojau, kad reikia naujos, bet vis neprisiruošiau važiuoti ieškoti kuo pakeisti seną automobilį. Man jis buvo brangus ir sentimentaliąja verte, bet su tiek mechaninių problemų taikstytis nebegalėjau. Užkniso. Grįžęs į namą išsiviriau makaronų, prisėdau ant fotelio ir įsijungiau televiziją. Name, apart TV skleidžiamo garso buvo visiška tyla. Po to kai išėjo Giedrė, mano name ir gyvenime buvo likusi tuštuma. Galvojau, jog ją myliu, ji man sakė, jog irgi mane myli, bet sumautas likimas nenorėjo, kad būtume kartu. Ji du mėnesius man po nosimi dulkinosi su mano draugu... Kaip aš to nepastebėjau... Iš galvos tai neišlindo jau beveik du mėnesius. Tas vaizdas. Norėjau keršto, norėjau atsilyginti, bet aš ją tikrai mylėjau ir nebūčiau galėjęs gyventi su tokiomis mintimis, kaip ji. Negalėčiau kažko išdulkinti ir ramiai eiti dirbti dienos darbų. Ne man buvo visas tas apsimetinėjimas, tad kompaniją palaikydavo alus, greitai pasišildomas maistas, Švarcnegerio filmai, krepšinio varžybos. Draugai manim irgi per daug nesirūpino, padėjo tik susipažinti su būdais, kaip užmegzti pažintis su moterimis. Su Giedre kartu prabuvau 4,5 metų, todėl atitolau nuo naujausių tendencijų tarp vienišių.

Buvau stačia galva įnėręs į pažinčių portalus, turėjau „Tinderį“, žodžiu viską, kur buvo galima rasti progą atsigriebti. Būtent tokios progos ieškoti patarė visi draugai ir pažįstami. Deja, bet niekas nesusidėliojo taip, kad bendravimas nors su viena moterimi būtų sėkmingas. Jaučiausi tikrų tikriausias „lūzeris“, nes nė vienos moters nesugebėjau normaliau pakalbinti ar sudominti. Prašiau fortūnos, kad numestų man didžiakrūtę gražuolę, ištroškusią vyro dėmesio ar, kad atsirastų kiek jaunesnė daili studentė, norinti vyro su patirtimi. Aišku, realybė per ego kirto skaudžiai. Naršydamas internete, viename puslapyje radau skiltį pavadinimu SMS pažintys. Skaitydamas moterų aprašymus šiek tiek susijaudinau ir kelioms iš jų parašiau. Deja, tik viena atrašė, todėl jau iš pat pradžių buvau gana pesimistiškas viso šio reikalo atžvilgiu.

Kaip bebūtų dėliojęsis mano savaitgalis, viską greitai ėmė jaukti vis didesnę dalį mano dėmesio ir jėgų atimantis susirašinėjimas su viena moterimi iš SMS pažinčių. Ji buvo kiek už mane vyresnė, sakėsi, kad jos vardas Inga. Gyveno gretimame miestelyje, dirbo visai netoli mano ofisų, dar ir baigėme tą pačią mokyklą, tik skirtingais metais. Inga manęs neatstūmė ir neignoravo, kaip ankstesnės moterys iš pažinčių portalų ar programėlių, tačiau po vienos žinutės ji pasirodė it tikra aiškiaregė. „Turbūt tu po skaudaus išsiskyrimo. Jokio pasitikėjimo.“ – parašė ji. Ta žinutė buvo su juoko potekste, bet aš į tai sureagavau rimtai. Negi ta nesąmonė su Giedre man trukdys toliau ramiai gyventi. Staiga galvoje tarsi įsijungė kažkoks jungiklis, kuris tam laikui užblokavo visas neigiamas emocijas. Tęsiau susirašinėjimą su Inga, šįkart jau daugiau šypsojausi ir norėjau pakeisti praeities nuoskaudas nauja laime.

Savaitgalį pakeitė šiokiadieniai, rugpjūtį – rugsėjis. Inga tapo mano gera susirašinėjimų drauge. Pasirodo vieną kartą prasilenkėme prekybos centre, bet vienas kito nepažinome. Ech, gaila... Norėjau pamatyti, kaip ji atrodo. Ji turbūt graži... Vienas kito veidą matėme tik iš kelių nuotraukų, bet realybėje susibičiuliauti nedrįsome. Man tiko toks bendravimas su ja. Nemeluosiu, pagrinde bijojau kažką daryti, nes nenorėjau prarasti jos kompanijos. Ir šiaip, man patinka kai moteris rodo dėmesį, todėl labai mėgavausi bendravimu su ja. Ingos nuoširdumas ir susidomėjimas atrodė tikras, nesuvaidintas, nejaučiau dirbtinumo, tik realų rūpestį bei interesą. Mes kartais ir susiskambindavome, bet susirašinėti sekėsi geriau. Kaip tik prieš savo gimtadienio savaitę, rugsėjo mėnesio pradžioje pasiūliau jai susitikti restorane, paminėti tokią progą. Inga sutiko. Per pietų pertrauką atskubėjau ir užėmiau gerą stalą prie lango. Keista, bet nesijaudinau, o tik spirgėjau iš susidomėjimo, kaip gi Inga atrodo. Štai ir 13.00, o ji dar nepasirodė. Laikrodis rodo 13.02 ir su kiekviena sekunde mintys apie tai, jog buvau apgautas, kad visos moterys šliundros ir apgavikės ima vis garsiau belstis į mano sąmonę. Veju jas šalin ir jau 13.04 pro duris lėtu ir gana užtikrintu žingsniu įeina gana neaukšta, daili blondinukė. Kiek apvalaino veidelio, nedidele nosyte ir tiesiais plaukais, ji man atrodė labai miela. Tokia moteris, kuri nebūtinai verčia iš koto visus, bet tavo individualiam skoniui – ji tikras saldainiukas. „-Inga?!”- šūktelėjau. Ji nusišypsojo, priėjo prie manęs, liepė atsistoti. Aš atsistojau ir buvau apkabintas, į rankas gavau mažą dovanų maišelį ir paketėlį. Man įteikė mažą, ryškiai namų gamybos keksiuką indelyje ir kuponą bilietams įsigyti. Vau. Buvau nustebintas, nesitikėjau nieko, būtų užtekę ir pasveikinimo, bet dabar viduje šokinėjau iš laimės.

Užsikalbėjome, pavalgėme ir gerokai vėlavome grįžti į darbus. Vakare iš Ingos gavau žinutę, kad jai buvo smagu ir turėtume pakartoti „pasimatymą“. Taip sekė eilė mūsų susitikimų parke, kino teatre, restorane. Spalį medžiai pametė lapus, o aš tikrų tikriausiai pamečiau dėl jos galvą. Įskaudinusi ex tebuvo tolima juoda dėmė, o Inga – šviesulys mano kasdienybėje. Mes dar nesibučiavome, nors buvome suaugę žmonės ir susitikinėjome daugiau nei mėnesį. „Gerai, kad ji nelaiko manęs gėjumi arba nesusiranda kito.“ – galvojau. Keista, bet ji man atrodė tokia ypatinga, kad nenorėjau jos tyrumo, kurį buvau susigalvojęs savo galvoje,  pažeisti nepagarbiais veiksmais. Nepagarbus atrodė ir „vogtas“ bučinys.

Inga buvo mano geidulys ir palaima viename, teikiantis man džiaugsmą ir šypseną. Visgi nusprendžiau, kad laikas judėti pirmyn. Nebuvau suskis ir prirėmęs ją prie sienos viename senamiesčio skersgatvyje po eilinio rudeninio pasimatymo, labai stipriai pabučiavau. Jos akys blizgėjo ir to aš niekad nepamiršiu. Po velnių, ji buvo tikrai ypatinga... Per keletą savaičių bučinius pakeitė glamonės ir seksas. Kartais jis buvo laukinis ir dulkindavau ją, kaip pašėlęs, kartais ji išdarinėdavo tokius triukus, kad likdavau be žado ir tik gerėdavausi momentu. Mes mylėjomės mašinoje, pirtyje, lauke, lovoje, ant stalo, ant laiptų, kartą tai net padarėme žiemiškame ir sniego pilname miške. Jai patikdavo ir romantiškas bei lėtas ir grubus ar šiurkštus veiksmas. Kaip chameleonė, Inga pavirsdavo arba tikrų tikriausia deive arba paklusnia mergaite. Ji mokėjo mane papildyti ir mane versti laimingu. Jos žodžiais – tą patį dariau ir aš. Seksas mums nebuvo tik laiko stūmimas ar noras užgožti susikaupusią frustraciją. Mes abu vienas kitam kažką jautėme ir mylėjomės iš aistros, jausmų ir meilės. Galvojau, kad tų jausmų nebepatirsiu, kol esu gyvas. Klydau.

Inga į mano gyvenimą grąžino meilę, viltį, džiaugsmą ir tikėjimą gerais dalykais bei gerais žmonėmis. Juokinga, bet už jos atėjimą į mano gyvenimą esu dėkingas SMS pažintims.